Violeta Jasevičiūtė  Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus menotyrininkė

(„Kauno Diena“ Nr. 87-15724, 1999 04 17)

LIETUVOS FILATELIJA – DAILĖS ACHILO KULNAS?

   Filatelija – pašto, žyminių ženklų, antspaudų, vokų su pašto ženklais (seniau ir popierinių piniginių ženklų) rinkimas ir tyrimas. Rinkimas–taip. Lietuvoje kaip ir kituose pasaulio kraštuose nemažai kolekcininkų aistringai renkančių pašto ženklus. Turtingomis filatelijos kolekcijomis gali didžiuotis Lietuvos muziejai. Tačiau nūdienos filatelija tyrimo prasme, visiškai apleista. Per dešimtį nepriklausomybės metų menotyrininkai taip ir nepasidomėjo, kas vyksta šiuose baruose. O juk pašto ženklas tai grafikos sritis (mailartas) kaip ir kita miniatiūrinių formų grafika, pvz: ekslibrisai, turi savo specifiką, tradicijas ir gana griežtus reikalavimus. Vertinti pašto leidybos produkciją būtina tokiais kriterijais, kaip informatyvumas, istoriografija, pašto mokos ženklo tradicinių reikalavimų (valstybės pavadinimo ar simbolikos ir tarifo nominalo) įkomponavimas, bendra proporcinė kompozicija – a) grafinis (juodai baltas) sprendimas, b) koloristinis sprendimas, spaudos būdas (technika) ir jo kokybė, o svarbiausia – visų išvardintų savybių sintezė – meninis lygmuo, kurį turi atitikti visa pašto leidybos produkcija.

Violeta Jasevičiūtė

   Nesulaukdami specialistų dėmesio, filatelininkai bei kolekcininkai savo jėgomis bando aiškintis situaciją. Deja, kaip dažniausiai būna vienos srities suinteresuotų asmenų rateliuose, tokios pastangos lieka bevaisės, paskęsta abipusių intrigų ir nesusipratimų baloje, arba atsimuša į galingesnę organizaciją, kuri, šiuo atveju yra Lietuvos pašto leidybos centro įmonė „Pašto ženklas“, laikanti visos Lietuvos pašto produkcijos monopolį.

   Beje, iš filatelininkų, vienintelis išdrįsęs garsiai ir argumentuotai pareikšti savo ir kolegų kritinę nuomonę – profesionalus dizaineris-architektas Gediminas Karpavičius, liko švelniai tariant, nesuprastas. Pacituosiu jo mintis, išsakytas laiške 1997 m. pačiam Respublikos ryšių ir informatikos ministrui gerb. P.Pleikiui:

„Norime atkreipti Jūsų dėmesį į Lietuvos pašto leidybos centro “Pašto ženklas“ produkciją. Konkrečiai į pašto ženklų (p.ž.), proginių vokų (p.v.) ir antspaudų kūrybos bei gamybos kokybę. Esame neabejingi Lietuvos įvaizdžio formavimui, nes tai yra vienas iš svarbiausių valstybės propagandos elementų. ( ... ) Meniniu atžvilgiu pirmosios p.ž. ir p.v. laidos buvo nekritikuotinos ir tai teikė vilčių. Bet nuo 1992 m. iki šiol šioje srityje vyksta akivaizdi valstybės įvaizdžio diskreditacija. Mūsų nuomone, visai nepaisoma pagrindinių p.ž. kūrybos ir vertinimo kriterijų. Į kritiką atsakoma, jog p.ž. ir p.v. kuria ir vertina profesionalai ir šios srities specialistai. Bet ar tie specialistai kompetentingi, akivaizdžiai matyti iš jų darbo rezultatų – dažnas lietuviškas ženklas tiek meniškumu, tiek techniniu atlikimu neišlaiko jokios kritikos.( ... ) Kyla visai ne retoriškas klausimas, kam tai naudinga? Ir kas tokios veiklos užsakovas?“

   Į G.Karpavičiaus laišką ministrui, pasirašytą grupės žymių Lietuvos dailininkų ir architektų (visų Kauno Dailės Instituto fakultetų-specialybių vadovų!), atėjo atsakymas iš ministerijos sekretoriaus p.J.Ūso, kuriame vienintelis dėmesio vertas argumentas yra tas, kad: „Visiems naujiems pašto ženklų, vokų, žymeklių projektams skelbiami konkursai.“

    Konkursai savaime suprantamas dalykas, tačiau esmė tame – kas vertina konkursinius projektus. Kokie asmenys sudaro komisiją, ar yra joje nors vienas menotyrininkas?

    Kaip paaiškinti pergalingą dailininkės Ievos Načiulytės „žygį“ per Lietuvos filatelijos dirvonus, kai vos ne kas antras pašto ženklas ar vokas yra jos kūrybos. Lieka tik prisiminti gerai žinomą frazę, kad „Lietuva – giminių kraštas“. Cituojant G.Karpavičių, dar kartą norisi užduoti klausimą „Pašto ženklo“ vyriausiam dailininkui A.Načiuliui – kiek ir kokius konkursus laimėjo I.Načiulytė?

   Sprendžiant iš produkcijos gausos jų turėjo būti ne mažiau dešimties (fenomenalūs sugebėjimai ?!). Konkrečiai vertinant šios dailininkės „talentą“, užtenka paanalizuoti jos sukurtą pašto ženklą „Šv.Kalėdos“. Tai atvirai kičinis, miesčioniškas religinės temos traktavimas. Jame nė pėdsako pasaulinės dailės ar lietuviškų meninių tradicijų sampratos. Šv.Marija su kūdikiu akivaizdžiai amerikietiškas Barbės variantas, nekalbant jau apie paties piešinio atlikimą, simbolių sąvoką (kryžiai fone kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu, arba iškaišymas kalėdinės eglutės šakelėmis).  Panaši gražuolė iš kalėdinių atvirukų puošia ir kitą šios autorės 1998 m. sukurtą ženklą. Ant voko yra ir peizažas su trobele – piešinėlis netelpantis į jokius vertinimo lygius. Liūdniausia, kad šis pašto ženklas 1998 m. buvo išrinktas kaip gražiausias Lietuvoje... Tai jau nerimą keliantis faktas, liudijantis apie visišką atsakomybės neturėjimą platinant lietuviams ir ypač užsieniečiams tokio lygio „meną“. Dar blogiau, kai I.Načiulytė be vaikiškų kalėdinių žaidimų imasi tokios užduoties kaip voko, skirto S.Dariaus 100 metų jubiliejui, iliustracijos sukūrimo. Šis „šedevras“ – purvini debesys su oranžiniu lėktuvėliu demonstruoja temos sprendimo visišką neįgalumą, nedovanotiną naivumą.

    Įdomu ką užsieniečiai gali pagalvoti apie Lietuvą žvelgdami ir į Viliaus Jurkūno stumbrų seriją, išleistą 1996 m. Suprasčiau, jeigu tas stumbras – Bison Bonasus būtų nupieštas kaip Diurerio raganosis, bet kam rodyti abejotinus sugebėjimus piešimo ir anatomijos srityje, vaizduojant stumbrą įvairiomis pozomis ir net su visa šeimyna.

    Ne mažiau kritikos verta ir Vytauto Didžiojo 600 m. jubiliejaus serija su bloku. Dailininko Kosto Katkaus temos sprendimas rodo atskleidžia autoriaus negebėjimą komponavimo, šrifto parinkimo, spalvų derinimo srityje. Apskritai, visa dailininko šios rūšies kūryba atsiduoda sovietmetyje susiformavusiu mąstymu. Pastaruoju metu filatelijoje įsivyravusi tendencija kurti kompiuterio pagalba, savaime nėra blogybė, tačiau reprodukuojant kokio nors žymaus menininko kūrinį vertėtų gerai pasverti visas galimybes, išsamiai apgalvoti niuansus. Kitaip ženklas gali tapti neinformatyviu, neperskaitomu, pakenkti dailininko, ar institucijos, suteikusios paslaugas, prestižui. Būtent taip atsitiko su Kosto Katkaus pašto ženklu (1993 m.), kuriame naudojamas lenkų dailininko Jano Mateikos sukurtos batalinės kompozicijos „Žalgirio mūšis“ fragmentas. Jis, be viso kito, dar pateikiamas  monochrominiame pavidale. Taip elgtis su meno kūriniu tiesiog nedera. Čia jau net kvepia tarptautiniu skandalu, nes Varšuvos nacionalinis muziejus galėtų pagrįstai pateikti savas pretenzijas.

   Manau, kad ir M.K.Čiurlionio kūrinys „Kapinės“ (1909m.) neprisidėjo prie žymaus menininko populiarinimo, nes to paties K.Katkaus pašto ženkle, išleistame 1996 m., jis praranda savo meninę įtaigą, subtilumą, lieka suvokiamas kaip neįžiūrimų formų, siluetų raizgalynė.

   Deja, blogų pašto ženklų ir vokų mūsuose prigaminta daug. Visų nesuvardinsi. Išvada: mes besididžiuojantys savo menininkais – bejėgiai susidūrę su mažyčiu pašto ženklu. O juk jis, vienas svarbiausių valstybės reklamos veiksnių. Anglai net nerašo savo šalies pavadinimo ant pašto ženklo, nes visas pasaulis pažysta karalienės siluetą. Jie turi savo valstybės įvaizdį, sukurtą ne be filatelijos pagalbos. Mes gi, po apverktinu niekalu, net nesusimąstę rašom – LIETUVA.