Jurgis Kunčinas

(„ŠIAURĖS ATĖNAI“ Nr.5 – 543, 2001 02 03)

 DINGUSIOS MINIATIŪROS

   Apie tai niekas nerašo, o jei ir parašo kas, tai balsas tyruose. Kaip ir visada, kai menžmogiai ima svaičioti apie kultūros dykrą, lėšas ar net kokią ten nacionalinę savastį. Galvoje turiu lietuviškuosius pašto ženklus, kuriuos senesnis žmogus dar ima ir pavadina markutėmis. Atgimimo priešaušry ir net aušroje jie vienu metu buvo svarbūs. Jų siuntas konfiskuodavo sovietų maitininkai ir pasieniečiai, dėl jų būta nemažos kebelynės! Džiaugėmės tuomet kukliais „be dantelių“ ženkliukais, karpėm juos patys iš lakštų ir didžiuodamiesi klijavome ant vokų: štai ir ženklai jau lietuviški! Svarbūs ko ne taip pat kaip kokios vagnorkos su paukšteliais bei žvėreliais – kuo „stambesnis“ talonas, baisesnis žvėris ar paukštis. Nuo pempės iki stumbro (500 talonų), už kurį galėjai įpirkti puslitrį arielkos ar visai padorią knygą, nelygu interesas.

    Bet grįžtu prie markučių. Nesu filatelistas, nors naujuosius lietuviškus ženklus nusiperku beveik visus, nebent pražiopsau kokį. Atminimui. Ryšių ministerija, leidžianti šią produkciją ir nuolat branginanti savo unikalias paslaugas, tarsi bando „žengti į koją“ su tauta ir jos realijomis. Iš ženklų į adresatus visame margame pasaulyje žvelgia tautiškai pasipuošę suvalkiečiai ir dzūkai, koks nors amerikonas gali tik stebėtis mūsų miestų ir miestelių heraldikos įvairove. Vatikano archyvuose veikiausiai saugoma popiežiaus vizitui Lietuvoje skirta serija. Pašto miniatiūrose įamžintas nemenkas būrelis rašytojų, dailininkų, muzikų. Net olimpiados nepamirštos – čia ir disko metikas, ir kova prie krepšio. Tai ko dar norėt? Aišku ko: kaip norėtųsi, kad tos miniatiūros būtų panašios į tikrus pašto ženklus, kokius tiražavo (irgi dažnai užsieniuose) 1918-1940 metų Lietuva.   Ten būta ko ne šedevrų – vien Dariui ir Girėnui skirta serija ko verta; turiu ją ir šiandien. Arba Kaune vykusiam 1939 metų Europos krepšinio čempionatui, kur lietuviai tapo „Europos meisteriais“. Smetoniškos markutės niekuo neišsiskyrė iš europietiško konteksto, atrodė normaliai, tvarkingai ir savo formatais, ir tematika. Nieko nešokiravo iš įvairaus nominalo ženklų žvelgiantis Antanas Smetona, nors gal kam ir nepatiko, kas žino. Ne tai svarbu, lietuviškais ženklais, kaip ir litais, buvo galima didžiuotis, bent jau nerausti iš gėdos.

    Šiandien tų ženklų beveik niekas „nepastebi“, tekšt ant voko didžiąją miegapelę ar keistuką koplytstulpį žiemos peizaže, koks skirtumas! Yra, žinia, vienas kitas labiau vykęs ženklas, bet didžiuma kaip du vandens lašai panėši į buvusios SSRS filatelijos „šedevrus“ ar kokios bulgarijos, liaudies Mongolijos ženklus. Geriausiu atveju – į Afrikos ar kitų kokių egzotiškų valstybėlių miniatiūras. Lietuviški ženklai (gal išskyrus labiau vykusius standartinius) – didžiai spalvingi, margi, jų piešinys „hiperrealistinis“, kompozicijos primityvios, kokybė itin prasta. Ot, vis tiek imsiu ir kažkam priminsiu, kad pašto ženklas – tai ir Lietuvos vizitinė kortelė, kasdien siunčiama čia pat ir už okeanų. Ten, aišku, irgi retam terūpi, kas nupaišyta lietuviškam ženkle. Bet vis dėlto kai kas ir atidžiau pasižiūri, ir šypteli atlaidžiai – ak, tie lietuviai! Mūsų įvaizdis šiuo požiūriu pats prasčiausias. Manau, man pritartų ir dori filatelistai (jeigu dar tokių yra?), ir dailininkai, kurie niekad negaus užsakymo Ryšių ministerijoje, kuri aprobuoja grožį ir gėrį filatelijoje. Net aš žinau, kad Vengrijoje ir rusijoje ženklus spausdinti pigiau nei, tarkim, Vokietijoje ar Švedijoje. (Dariaus ir Girėno ženklai buvo, rodos, spausdinti Didžiojoje Britanijoje.)

    Ir vėl būsiu tradiciškai nuobodus – bakstelėsiu pirštu į latvius, o ypač į estus. Jų ženklų galima pasižiūrėti tik Centrinio Vilniaus pašto salėje, viename bokse, kur kitados atsisėdęs galėdavai kurpti meilės ar neapykantos laišką, neerzinamas iš gretimai įrengtos picerijos sklindančių kvapų. Ak, paštas! Kam jis bereikalingas! Dolerius vokuose jau siunčia tik kvailiai, telegramos žanras irgi atgyveno. Bet ženklus valstybės tebeleidžia, ir kai pamatai estiškus ar latviškus, juodas pavydas suima net ne specialistą. Jie europietiški. Neprastesni už Olandiškus ar Daniškus. Miniatiūra yra tik miniatiūra! Ir tautiškai apsirengę estai, ir latvių heraldika išrodo kur kas padoriau. O ir visa kita. Atsidusęs nusipirkau čia penklitį kainuojantį estišką pašto bloką, skirtą didžiausio jų grafiko Eduardo Wiiralto šimtmečiui paminėti. Juolab kad jame buvo pavaizduotas fragmentas iš jo „Pragaro“, kurį buvau įsiminęs nuo pat vaikystės – buvo namuose tokia knyga “Estija“, gausiai iliustruota.“Pragarą“ tuomet įsidėmėjau be Wiiralto, tas paveikslas tada man rodės toks baisus, kad kitąkart užmigt negalėdavau. Štai kas mūsų laukia, svarstydavau aš, dešimtmetis – sproginėjančios smegenys ir velniai su šakėmis iš šonų. Nemanau, kad tokio pragaro baidosi Ryšių ministerija ar didžiuma mūsų reprezentacines miniatiūras kuriančių dailininkų. Ko jiems bijot? Juk niekas (?) neinkščia, nesiskundžia ir nevirkauja. O jei Antanas Šakalys leidžia vokus partizanams, politinėms aktualijoms, leidžia ženklus su Basanavičiumi, Čiurlioniu, rezistentais ir tautine simbolika, tai jo, Antano Šakalio, profesionalo grafiko ir filatelisto, reikalas. Jis, matai, net lipdukus ORO PAŠTO siuntoms piešia ir visa tai vadina FILOP, t.y. – filateline opozicija. Kas apie ją, ponai esate girdėjęs? Retas, manau. Nežina, ar pagražėjo Vokietijoje atmušti litai, na gal saugesni bent pasidarė, daugiau vargo, kol tokį pats pasigaminsi. Šakalio ženklai negalioja, juos gali klijuoti ar pasidėti tik dėl grožio ar iš kokio sentimento. O grožis ir sentimentai šiandien nei naudingi, nei madingi. Tiek ir tos kalbos. Toliau lipdysim ant vokų lepioškas ir siųsim jas į Europą, Ameriką, Australiją. Dabar jau vis dažniau ir į Aziją. Ir Afriką.