Danteliai pro lupą, arba Op! ir FILOP!

Su dailininku ir filatelistu ANTANU ŠAKALIU

šnekasi Jurgis Kunčinas

       -Naujosios nepriklausomybės aušroje lietuviški pašto ženklai buvo atsidūrę visuomenės dėmesio centre. Sovietams jie buvo stambus šapas akyje. Kaip yra dabar?

      - Čia aš, ko gero, pasakyčiau kitaip. Maskvai tos mūsų pirmų ženklų problemos buvo, kaip sakoma, „iki vienos vietos“. Dabar tiems, kurie trokšta matyti mūsų pašto ženklą aktyvų, patriotišką, gražų, pasakojantį pasauliui apie mūsų kultūrą, istoriją, tuo šapu akyse tapo pats Lietuvos paštas. Reikia neužmiršti, kad pašto „kadrai“ beveik nepasikeitė nuo sovietmečio. Į šią sistemą žmonės būdavo parenkami itin kruopščiai, pagal principą – moralno ustoičivy i političeski gramotny. Taigi, man rodos, yra kaip ir buvo.

Antanas Rimantas Šakalys

     - Palyginkime tarpukario Lietuvos ir dabartinius mūsų pašto ženklus.

     - Pašto ženklus sunku lyginti.   Smetonos laikais lietuviški pašto ženklai buvo spausdinami ant popieriaus su vandens ženklais, iškiliąja spauda, giliaspaude, netgi nuo litografinio akmens. Ypatingais atvejais šis darbas buvo patikimas Anglijos ar Vokietijos spaustuvininkams. Dabar jie kepami kaip Gariūnams skirtoje reklamoje – pas „čigoniškus“ vengrus arba „Spindulio“ spaustuvėje, kurios poligrafinei bazei reikėtų dar labai daug ko palinkėti. Vengrai net sau padoresnių ženklų neatsispausdina, o mes dar kišam jiems savus pinigus. Toks lyginimas su tarpukario ženklais gali būti tik sąlyginis.

      - O jei tradiciškai pasilygintume su kaimynais – latviais, estais?

      - Meninis pašto ženklo lygis visuomet daug priklauso nuo jo kūrėjo sąžinės. Smetonos laikais dailininkai mažajai miniatiūrai atiduodavo visą savo talentą ir energiją. Ženklus kūrė tokios įžymybės kaip A.Varnas, A.Galdikas, P.Galaunė, V.Jomantas. Ir latviai, ir estai žūtbūtinai siekia išlaikyti senąsias pašto ženklo tradicijas. Kur kas labiau stengiasi parodyti, kuo įdomi jų šalis. Estai gal racionalesni. Jie bando „apsaugoti“ ženklus nuo padirbinėjimo. Puiki latvių serija yra skirta Rygos jubiliejui. Labai subtiliai atspausta. Pas mus matai tiesiog primityviausią kompiuterinį dizainą. Tokį skubotumą ir paviršutiniškumą, kad plaukai šiaušiasi: ir už tai dar mokami pinigai?

      - Taip žinau, filatelija – tai pinigai, ir nemaži. Kaipgi kotiruojami mūsiškiai ženklai filatelijos rinkoje?

      - Klausimas tarsi „ne iš tos pusės“, bet jis esminis. „Kotiruojami“ tik tie ženklai, kurių nebėra arba kurių buvo atspaustos tik bandomosios partijos. Štai nebėra „blokadinių“ ženkliukų. Nors jų paskirtis buvo kita, bet jie buvo prigiję ir kaip ženklai. „Bandomieji“- tai tokie ženklai, kurių tiražas, trūkstant popieriaus, papildomai spausdinamas ant panašaus. Bet jei apie pinigus, tai apie pinigus... Dideli pinigai „daromi“ kitur. Juos suka „Pašto ženklo“ vyrai ir moterys. Kodėl, pvz., mūsų ženklai taip mielai spausdinami Vengrijoje? Ogi, ko gero, seni ryšiai, malonios komandiruotės, visokie „komisiniai“, platintojų  pasivažinėjimai į pasaulio parodas. Vien už dalį šitų pinigėlių seniausiai buvo galima namie įkurti puikiausią bazę. Tokią, kur būtų spausdinama ne tik „širpotrebo“ principu. Nejau negalime parengti graverių ir lygiuotis į Čekiją, Austriją, Švediją ir panašias padorias valstybes? Galima. Tik kažkam tai nepatinka.

      - Mat kaip! Ką gi, mūsų įdomioje šalyje kiekvienas verslas turi ir šešėlių, ir dėmių. Kaip jos atrodo iš filatelijos varpinės?

     - Pas mus, deja, pašto ženklų leidyba ne verslas, o po senovei besisukanti tipinė sovietinė biurokratinė mašina, maitinama valstybės lėšomis. Pasaulyje esama privačių firmų, taisyklės tai leidžia. Jei tokia būtų Lietuvoje, ji, be abejonės, nukonkuruotų valstybinį „Pašto ženklą“. Bet mes, dailininkai, menkai čia ką galim. Nebent pakalbėti, padejuoti ir baisėtis naujai kepamais „pašto blynais“. Reikia vadybininkų, organizatorių. Lietuvoje esama nuostabių spaustuvininkų. Štai banderolė ant paprasčiausio „Primos“ pakelio. Čia ir piniginis tinklelis (nepadirbsi!), ir šviečiantys kodai. Printed in Lithuania – „Garsų pasaulyje“. Atsirastų alternatyva, bet kurioje iš dešimties panašaus lygio spaustuvių per savaitę atsirastų moderniausia perforavimo mašina. Tai ne, verčiau spausdintis „pas čigonus“. Taip išvežami iš Lietuvos pinigai ir mažinamos darbo vietos...

      - Kokių ženklų, Tavo manymu, Lietuvoje labiausiai stinga?    

     - O, daugybės! Skurdi ir žymiųjų žmonių serija, ir architektūros šedevrų. Stinga labai gražių, pigių, mažatiražių, bet itin geros kokybės ženklų, kurie tučtuojau dingtų nuo pašto prekystalių ir sukeltų susidomėjimą filatelijos pasaulyje. Čia gal tiktų kokia serija su mūsų kunigaikščiais ant toninio popieriaus su vandens ženklais.

      - Kokius vis dėlto iki šiol išleistus ženklus paminėtum kaip gražiausius?

    - Gražiausi man tie, kuriuose junti, kiek juos kuriant įdėta šilumos ir talento. Mano akimis – tai V.Skabeikienės „Angelas“, jos gėlės, drugeliai. O ir  M. Jasiulionytės „Skrendantis angelas“, „Varpas“. Gražūs R.Lelytės ženklai su etnografiniais drabužiais. Dar paminėčiau Š.Leonavičiaus „Kurėną“, B.Leonavičiaus bloką, skirtą Pirmajai lietuviškai knygai. Būtų gražus ir H.Ratkevičiaus ženklas, skirtas pašto traktui Vilnius-Krokuva, bet susigundyta perdėtu spalvingumu.

        Tarpukaryje pašto miniatiūros buvo spausdinamos kur kas grafiškiau, lietuviški ženklai pasižymėjo logiškumu, dekoratyvumu. Už tai ir buvo vertinami pasaulyje. 1930-1938 m. jie jau pasiekė aukščiausią anų metų spaudos lygį. Nė trupinėlio neatsilikome nuo Europos. „Grožis“ ar „gražumas“ yra gan sąlyginis pasakymas. Ženklų, tiesa, buvo leidžiama mažiau nei dabar, užtat serijos buvo solidžios. Keista, bet tuomet buvo spėjama aprėpti visas aktualijas, istorinius įvykius, jubiliejus, valstybei reikšmingas datas. Ano meto pašto ženklų kolekcija – tai tarsi miniatiūrinė A.Šapokos „Lietuvos istorija“. Viso to nėra dabar.

   - Kodėl, Tavo manymu, filatelija beveik visiškai nesidomi jauni žmonės, moksleivija? Mano vaikystėje ar paauglystėje kone kiekvienas bent trumpam virsdavo filatelistu.

 - Filatelijai reikia intelekto. O iš kur jo ims jauni žmonės? Gal iš televizijos? Gal iš bulvarinės spaudos? Parodyk man bent vieną tarsi jaunimui skirtą leidinį, kuriame egzistuotų bent varganas „Filatelisto kampelis“. Sovietmečiu tokių būta, mat ženklai propagavo „didžiosios tėvynės“ ideologiją. Pasaulis seniai žino: jei vaikai domisi filatelija, tokios šalies laukia puiki ateitis. Joks istorijos vadovėlis neišmokys tiek, kiek gera viso pasaulio ženklų kolekcija. Ženklai tai ir istorijos, meno, kultūros sporto, gamtos, papročių, religijų, pažinimas. Ką čia – tai tikra enciklopedija. Kas čia įklimpsta, tai jau visam gyvenimui. Smalsumas ugdo protą, skatina atrasti. Argi to maža?

 - Žinau, kad esi įkūręs vadinamąją FILOP. Filatelinę opoziciją. Papasakok!

 - FILOP galėtų būti atskiro pokalbio tema. Taip aš leidžiu alternatyvinius pašto ženklus, proginius vokus, pašto lipdukus. Tai man atrodo tiesiog priverstinė ir vienintelė išeitis. Juk norisi visapusiškiau pažvelgti į mūsų gyvenimą, istoriją, kultūrą. Tai gal ir noras “gyventi nepatogiai”. Noras bent taip pabėgti nuo homo sovieticus mąstymo stereotipų. Noras priešintis valdininkų siekiui diskredituoti Lietuvą. FILOP tai savaip unikali produkcija. Mano ženklai neatstoja “tikrųjų”, bet yra pasirodęs jų katalogas, jį išleido Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune. FILOP ženklai ir vokai primena valdžiai, ką ji “pamiršta”. O “pamiršta” be galo daug, tenka nuolat priminti!

  - Kokius, Tavo manymu, vyrus bei moteris kuo skubiausiai derėtų įamžinti pašto ženkluose?

 - O, jų be galo daug! Bet pirmučiausia reikia tiesiog kasmet sekti žymiųjų žmonių jubiliejus. Trumpai priminsiu, ką Lietuvos paštas „pamiršo“ paminėti vien 2000-aisiais. LDK kunigaikščiui Kęstučiui sukako 700 metų, raketų kūrėjui K.Simonavičiui – 400, jo pirmajai pasaulyje knygai su daugiapakopės raketos brėžiniais – 350 metų. Buvo Vytauto Didžiojo gimimo ir mirties metinės, o šiemet M.Valančiui sukako 200 metų. Ką čia, vertų pašto ženklo vyrų bei moterų turim apsčiai.

   - Filatelija – ne vien ženklai. Ką manai apie kitą filatelijos produktą – vokus, proginius ir specialius antspaudus?

   - Čia padėtis labiau nei apgailėtina. Apie vokus gerai yra vienas menotyrininkas pasakęs. Kažkieno paprašytas (gal net pašto?) parašyti apie meninius pašto vokus, jis tiesiai rėžė: klausykit, bet kad čia suvis nėra apie ką rašyti! „Lituanicai“ skirtame voke lėktuvo propeleris sustingęs – štai, pasirodo kodėl jis nukrito! Vokai skurdūs, be polėkio, prastos kokybės.

    Antspaudai dar pusėtini, nors, su estiškais nėra ko net lygintis – ten aukščiausio lygio technologijos, štrichai kaip siūleliai. Su latviais dar galėtume konkuruoti. Šiaip meninis antspaudų lygis geras – čia drovėtis nebūtų ko. Tiek būtų apie vokus ir antspaudus. Aš, kaip ir tas menotyrininkas, beveik neturiu apie ką šnekėti.

   - Ką gi, ačiū. Vilsimės, gal ir sulauksim laikų, kai kolekcionuoti pašto ženklus, vokus bei antspaudus bus garbės dalykas. Juolab yra kur žvelgti į priekį, yra kur ir atsigręžti. Sėkmės, FILOP.