|
DĖL MĄSTYMO
PARAMETRŲ
Nei mūsų tautos kultūra, nei
istorija, kaip matyti, toli gražu netelpa į filatelijos darželį. Čia
ir nubyra ne visos sėklos. Ir nubyrėjusios ne visos dygsta. Tai
sakytina turint galvoje ne vien pašto ženklus, bet ir proginius pašto
vokus, ir pašto antspaudus, ir pašto atvirukus (atvirlaiškius). Iš
viso to tesusidaro tik filatelijos minimumas. Tuo tarpu pasaulio
filatelija tiesiog stengiasi užmesti kuo platesnius tinklus, kad kuo
daugiau įkliūtų smalsesnių kolekcionuotojų. Kartu reklamos tikslais
stengiamasi sukurti ir gausią periodinę filatelijos spaudą, leisti kuo
daugiau katalogų ir kitokių leidinių, nuolat tobulinama leidyba
(sudėtingos technologijos, įdomūs meniniai sumanymai), plati žanrų
įvairovė (ženklai, lapukai, blokai, užspaudai, ženkliniai vokai,
atvirlaiškiai, aerogramos vis dažniau su originaliais pašto
ženklais; suvenyriniai lapukai, reklaminiai lipdukai...). Tačiau ir
kitas kraštutinumas filatelija tampanti agresyvoka komercija, - taip
pat ne idealas. Aišku tik tiek, kad mes dar turime neaprėpiamą
perspektyvą. Nebent manytume, kad kuo mažiau progų prisimename, tuo
vertingesnės tos, kurių neužmirštame.
Bet ir šia tema gavome dėmesio vertą
kauniečio architekto, dizainerio Gedimino Karpavičiaus laišką, kuriame
apžvelgiama nei daug, nei mažai visa ligšiolinė Lietuvos pašto
leidyba. Jo pateikti pašto ženklo miniatiūros, smulkiosios grafikos
kriterijai:
1 - informatyvumas, 2 - istoriografinis
aspektas, 3 - tradicinių elementų (valstybės pavadinimo ar simbolio ir
nominalo) įkomponavimas, 4 - bendra (proporcinė) kompozicija
grafinis (piešinio) ir spalvinis sprendimas,
5 - spaudos būdas ir kokybė.
Gera proga dar kartą perversti mūsų
kaupiamas kolekcijas.
Laiško autoriaus nuomone, tokį
vertinimą atitinka tik ženklai ir ženkliniai vokai (PŽ ir ŽV),
išleisti iki 1992 m. Vieninteliai iš jų mažiausiai kritikuotini
pirmosios laidos Angelai. Jie jau visuotinai pripažinti, nors
spausdinti be jokių poligrafinių mandrybių. Profesionaliais darbais
G.Karpavičius laiko dail. M.Jasilionytės Kryžių kalną ir Laisvės
varpą, taip pat PŽ ir ŽV Kovo 11-oji (žalias angelas). Tai
vienintelis, mano supratimu, nekritikuotinas profesionalumo požiūriu
ir atitinkantis laiką bei jo dvasią kūrinys. Be priekaištų
vertintinas ir dail. A.Jankausko PŽ Lietuvos alpinistų žygis į
Everestą. Daugiau sentimentų, net labai norėdamas, negalėčiau
išspausti nė vienam PŽ ar vokui, nebent neutraliai vertinčiau
standartinių Vyčių (1, 2, ir 3 Lt.) seriją santūrią ir pagal
turinį, ir pagal paskirtį, nes standartas yra standartas mažai
pretenzingas kūrinys.
Prieškario Lietuva jau turėjo tam
tikras PŽ leidybos tradicijas, ir dabartinės pirmosios laidos teikė
vilčių, - rašo autorius.
Tačiau nuo 1992 m. visuose leidiniuose
pasigendu nuoširdumo. Jie kelia valdiškų kūrinių įspūdį. Daugelis
ženklų (paukščiai, ropliai, gėlės ir t.t.) techniniu požiūriu nedaug
kritikuotini, bet kuo jie lietuviški? klausia G.Karpavičius. Kur
geopolitinis Lietuvos įvaizdis, kur istorinė tematika: valdovai,
legendos, archeologija, Lietuvos gamtovaizdis, gintaras, prieškario
aviacija (A.Gustaitis) ir t.t.?
Trumpai
tariant, - kur patriotizmas ir prasmingumas, būtinas filatelijai?
Nesuprantu,
kaip įmanoma suderinti du nesuderinamus dalykus plakatinį
intensyvios spalvos foną su grafiniu, susmulkintu iki nematomumo
piešiniu, o tai padaryta miestų rotušių ir Lietuvos pilių serijose
(jau nekalbant apie spalvų derinius).
O Vytauto Didžiojo 600 metų
jubiliejaus serija su bloku ar ne pasityčiojimas iš temos? Portretas
tiek jau to, bet taip pasišaipyti iš J.Mateikos panoraminio
daugiaspalvio batalinio Žalgirio mūšio paveikslo, ištraukiant tik
menką, nors ir centrinį, fragmentą ir pateikiant jį monochrominės
miniatiūros pavidalu... Arba kitas šios serijos ženklas - tuščias
blizgutis su neaiškiu buroko spalvos blynu (antspaudu) ir baltu užrašu
šviesiame fone... Vainikuoja seriją blokas, geriausiu atveju tinkantis
kokio nors sausos informacijos leidinio viršeliui.
O kaip užsienyje buvo ir bus suprasta
Varpinė, ištraukta iš M.K.Čiurlionio Pavasario ciklo konteksto? Ir
koks jos ryšys su vienybės diena? O kiti M.K.Čiurlionio pavėluoto
jubiliejaus mikroplakatėliai? Neabejoju, kad kitatautis nesupras
nieko, kas tose reprodukcijose vaizduojama. (neįmanoma M.K.Čiurlionio
paveikslų sukišti į tokį formatą!)
Stumbrų seriją G.Karpavičius laiko vieno
eksponato iš Zoologijos sodo vaizdeliu iš visų keturių pusių. Kokia
šitokio vaizdavimo prasmė?
Užsienietis, pamatęs Barborą Radvilaitę,
laiško autoriaus nuomone, tikrai nesupras, kad tai Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės garbingos giminės atstovė, o iš įrašo Europa pamanys,
kad šitaip propaguojame senovinius italų rūbus.
Pasityčiojimu iš
temos G.Karpavičius laiko ir dail. A.Načiulio voką S.Dariaus 100 metų
jubiliejui su kabančiu balionlėktuvėliu purvinai pilkame fone. Kas
turi bent mažiausią supratimą apie S.Dariaus veiklą ir nuopelnus
Lietuvos valstybei dar prieš skridimą per Atlantą, tam nekils abejonių
dėl tokio mano vertinimo. Išmaningesnio požiūrio stygių ir autorių
nesugebėjimą į savo kūrinį žvelgti kritiškai, G.Karpavičiaus nuomone,
turėtų kompensuoti nepriekaištingas leidėjų požiūris, remiantis bent
jau išvardytais kriterijais. Kartu primenama, kad niekas kitas taip
plačiai nepaplinta pasaulyje, skleisdamas informaciją apie valstybę,
kaip pašto ženklas ir vokas pagrindiniai valstybės reklamos
elementai. Anglai ant ženklo net nerašo valstybės pavadinimo visame
pasaulyje jau pažystamas karalienės siluetas. Tai rodo, jog anglai
seniai sukūrė simbolinį savo valstybės įvaizdį (per filateliją!) ir
šitaip ją propaguoja. O mes?
Su čia
išsakytomis mintimis laiško autorius supažindino daugelį filatelijoje
autoritetingų žmonių ir sulaukė visiško pritarimo.
Gal ateina
laikas daiktus pagaliau vadinti savo vardais?
Jeigu net po
paskutinio skandalo dėl ženklo ir bloko M.Mažvydo Katekizmo
jubiliejui nebus pakeistas Lietuvos pašto leidybos darbo pobūdis,
nežinau, ar artimiausiu laiku bebus prasmės net kalbėti šia tema, -
baigia laiško autorius.
Taigi kaip mąstysime? Plačiau ir giliau? Ar iš
inercijos niekaip? |
