Balys Sriubas

     SEKLUMOS, VERPETAI IR TAKOSKYROS

     LIETUVOS FILATELIJOJE

   Pirmiausia atsirado tekstinių bei iliustruotų užspaudų ant sovietinių vokų; buvo išleista ir neoficialių 9 glavlito neaprobuotų) iliustruotų vokų. Panevėžio filatelistų iniciatyva tokie vokai buvo platinami jau nuo 1958 m. pradžios. Jais, tada vadintais klubiniais vokais, greit susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio filatelistai. Toli gražu ne meninis ar spaudos lygis lėmė tokių vokų pasisekimą, o istorinė Lietuvos tematika ir iš užmaršties keliamos asmenybės. Petro Kondratėno 1981 m. sudarytame kataloge nurodoma net 120 tokių pozicijų (iki 1980 m. pabaigos). Neoficialūs iliustruoti vokai, spalvoti proginiai antspaudai, į pašto ženklus panašūs lipdukai, tipografiniai užspaudai ant lietuviškos tematikos sovietinių pašto ženklų, prisidengus šūkiu „Pažinkime savo Tėvynę!“ bei „Lietuvos TSR jaunūjų turistų paštas“, pasirodė 1958-1960 metais. Tokie patriotiniai suvenyrai Durbės, Saulės, Žalgirio mūšių ir kitoms metinėms buvo spausdinami plačiai nesiviešinant sr net slapta, dažniausiai rajonų spaustuvėse, kur žmonės buvo patikimesni, o sovietinio saugumo kontrolė ne tokia akyla. Vis dėlto kai kurių leidinių sumanytojams, autoriams tekdavo skaudžiai nukentėti, ypač jei į istorinę tematiką atkreipdavo dėmesį užsienio kolekcininkai ir tai pasiekdavo KGB ausis.

    1968 m. ant prieškario Lietuvos pašto ženklų auksu buvo užspausta“ 1918 / 1968 / 50“ – tai JAV lietuvių filatelistų suvenyras Lietuvos Nepriklausomybės 50-mečiui. 1972 m. JAV pasirodė dar vienas užspaudas: „50 de jure“ – Lietuvos valstybės pripažinimo jubiliejui (1922 – 1972). Tuo metu šie suvenyrai Lietuvą sunkiai galėjo pasiekti, bet pats faktas buvo didžiulis paskatinimas pavergtoje tėvynėje plėtoti patriotinę veiklą, naudojantis filatelistų ir kolekcininkų klubų renginiais ir kuriant „vietinės reikšmės“ mažatiražius suvenyrus.

    Pagaliau atėjo viešumo metas.

   Kilus visuotiniam Persitvarkimo, netrukus ir Atgimimo sąjūdžiui, dar sovietinei Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai  1990 03 11 paskelbus atkuriamą Lietuvos Nepriklausomybę, jau po mėnesio prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada (SSRS nutraukė naftos tiekimą, ėmė varžyti susisiekimą, kontroliuoti sienas ir t. t.). 1990 04 22 buvo įkurtas Blokados fondas (paskubom pavadintas antiblokadiniu). 1990 04 27 premjerė Kazimiera Prunskienė pasirašė Vyriausybės posėdžio protokolą dėl labdaros rinkliavos ženklų išleidimo iki 1 mln. Egzempliorių tiražu (1990 05 20 išspausdinta 610 tūkst. Egz.: išspausdinta už 47 tūkst. rublių). Šie spalvoti, kirptiniai, dt klijų dangos, imituota perforacija ženklai su Vilniaus Trijų kryžių atvaizdu (dailininkė Violeta Skabeikienė) buvo išspausdinti Kaune, „Spindulio“ spaustuvėje.

   Blokados labdaros ženklas – tai ne pašto paskirties leidinys, tačiau pašto administracijos jis buvo įteisintas kaip filatelijos suvenyras: jį ne tik išleido Lietuvos ryšių ministerija, jinai jį ir rekomendavo nuo 1990 06 14 lipinti ant visų siuntų šalia sovietinių pašto ženklų (savo pašto ženklų Lietuva dar neturėjo; turėjo tik 1990 05 17 išleistų vokų „Atgimimo ąžuolas“; dail. V.Skabeikienė). Šie labdaros ženklai (nominalas 50 kap.) net neįėjo į siuntos tarifą (paprasto laiško tarifas tada tebuvo 5 kap.), bet buvo antspauduojami (nuvertinami) pašto antspaudu.

   Tai buvo ne tik auka į blokados fondą, bet ir priemonė atkreipti atgimstančios Lietuvos žmonių ir užsienio šalių visuomenės dėmesį į mūsų Tėvynei gresiantį pavojų – būti ekonomiškai sužlugdytai ir dvasiškai paklupdytai sovietinės imperijos. Tuo ženklu Lietuva per savo atgimstantį paštą , kad ir tarptautinių pašto taisyklių nerekomenduojamomis priemonėmis, parodė atkaklų laisvės siekimą, norą visom įmanomom priemonėm įtvirtinti naują savo būtį, skelbė prasidėjusį naują savo istorijos etapą. Nepaneigsime ir to , kad ši „popieriaus skiautelė“ daugeliui abejojančių ar abejingų mūsų tautiečių atvėrė akis, paskatino ir padrąsino, padėjo geriau įsisąmoninti valstybinį ir tautinį tapatumą. Pasaulio filatelijos spaudos, daugelio nė nesidominčių filatelija, bet reikalą suprantančių užsieniečių palankumas taip pat buvo mūsų paskatinimas ir parėmimas. Per tai daugelis supratome esantys ne vieni ir vieniši kilnioje savo laisvės kovoje.

   Filatelijos suvenyrų – vokų su užlipintu šiuo labdaros ženklu bei užspaustu pašto antspaudu  išskutinėta sovietine simbolika bei panaikintais rusiškais užrašais, su 17 05 90 data, oficialiai, abonemento būdu gavo ir Lietuvos ir užsienio filatelistai. Daugelis kolekcininkų ir patys komponavo tokius atminimo suvenyrus, kad šie nueitų kuo įvairesnius pašto kelius – į užsienį ar būtų antspauduoti Lietuvoje tebesančių sovietinės kariuomenės dalinių antspaudais. Šie pašto suvenyrai jau seniai įgijo istorinę vertę, tapo daugelio rinkinių puošmena, nes susiję su atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos pašto veiklos pačia pradžia (pirmieji Lietuvos pašto ženklai, 1990 06 07 paskelbus pirmąjį jų kūrybos konkursą, tepasirodė 1990 10 07: tai garsusis „Angelas“, 5, 10, 20, 50 kap.; Dailininkė V.Skabeikienė).

   Dėl šio labdaros ženklo susiejimo su filatelija neprotestavo ir jo nepasmerkė nė viena tarptautinė pašto  ar filatelijos institucija (PPS, FIP, CEPT, Posteurope nei 1994 m. įkurta Baltijos šalių pašto sąjunga). Vienintelė išsikerojusi cenzūra buvo Maskvos rankose: Lietuvoje tebeveikė KGB kontrolės-perliustravimo punktai (KPP), kuriuose be adresato žinios buvo atplėšiami ir tikrinami laiškai. Bet tuos KPP labiau domino laiškų teksto turinys, o ne voko „puošmenos“.

    Ne veltui sakoma, kad domėjimasis filatelija – visuomenės kultūringumo rodiklis.

    Beatsikuriantis Lietuvos paštas taip pat greit patyrė sovietines represijas: Vokietijoje, Leipcigo vertybinių popierių spaustuvėje, išspausdintus pirmuosius perforuotus, su klijų danga Lietuvos pašto ženklus (apie 22 mln. Egz.) Lietuvos ir Lenkijos pasienio Lazdijų muitinėje 1991 01 06 sulaikė ir norėjo konfiskuoti iš Maskvos atvykęs vyriausiosios muitinės pareigūnas su ginkluotu KGB būriu, vėliau grąžino nuo sienos. Solidarizuodamiesi su nepriklausomybę atkūrusia Lietuva, šią ženklų siuntą iki 1991 09 09 Lenkijoje slapta saugojo Seinų paštininkai. Per tą laiką dalis šių ženklų į Lietuvą atsigabenta įvairiais būdais pergudraujant pasienio kontrolę. Tik 1991 09 10 visas ženklų tiražas sėkmingai pasiekė Vilnių.

    Lietuvos pašto , filatelijos atgimimas džiugino kolekcininkus, jų gretos neregėtai didėjo, paštas visiems tapo bene lankomiausia vieta – kiekvienos lietuviškos naujovės buvo laukiama nekantraujant ir nepaprastai dėmesingai. Antai 1991 m. gruodį ėmus kalbėti apie lietuviškus lipdukus vietoj rusiškų („ Oro paštu“, „Per Pasiuntinį“), kol kitų metų pabaigoje jų šiek tiek atsirado didžiųjų miestų paštuose (bet dar be klijų, karpomų iš lapo), dailininkai Antanas Šakalys, Algirdas Šilionka sukūrė, atspaudė šilkografijos būdu ir išplatino (net paštuose) kur kas daugiau variantų tokių lipdukų – lietuviškų, išvaizdžių, spalvingų, savilipių. Tuo tarpu Lietuvos paštai dar ir 1993 m. dažnai kur tegalėjo pasiūlyti tik rusiškus lipdukus.

   Patriotizmas, pilietiškumas – štai kas skatino kiekvieną sąmoningą lietuvį jam įmanomais būdais prisidėti prie valstybės atgimimo pačiomis lemtingiausiomis dienomis. Kolekcininko priedermė – dar ir įamžinti tų istorinių įvykių atminimą. Taip ėmė rastis ir daugiau niekieno necenzūruojamų suvenyrų  - vokų, antspaudų, užspaudų, lipdukų.

   Lietuvos paštas taip pat akivaizdžiai stengėsi ištrūkti iš Maskvos glėbio: 1991 m. spalio pabaigoje ant sovietinių ženklinių vokų ėmė užspausti ženklo anuliavimo linijas, o šalia – pašto ženklo pavidalo lietuviškus provizorinius užspaudus. Rankiniais spaudais (linijomis) buvo anuliuojami ir sovietinių ženklinių atvirukų ženklai. Oficialių tekstinių užspaudų buvo padaryta ir ant sovietinių vokų (Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai).

   Kitos buvusios sovietinės respublikos, neturėdamos savo pašto ženklų, ilgokai naudojosi sovietiniais, ant jų užspausdamos savo užspaudus (valstybės pavadinimą, naują nominalą).

    Pirmoji tai daryti ėmė Latvija (nepriklausomybę paskelbusi 1990 05 04, užspaudai – 1991 12, 1991 04, 1993 02). 1992 03 tą patį jau darė Leningrado sritis ir Sankt Peterburgas (koks pavadinimų derinys!), Kazachstanas, atskirai dar ir Leninskas (Baikonūras), neatsiliko Moldova, Kijevas, 1993 m. užspaudai pasipylė Altajaus krašte, Džeskasgane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Uzbekistane... Lietuvos ryšių ministerija nei Lietuvos miestų šito nedarė, nors lietuviškų ženklų dažnai trūko. Kolekcininkai šią istorinę pervartą ėmėsi fiksuoti savaip – nesikėsindami į galiojančių iki  1991 12 31 sovietinių ženklų nominalus, užspausdavo bent sakralinį žodį „Lietuva“, Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 11) arba Kruvinojo sekmadienio (1991 01 13) datą.

    Kaip atsitiko, kad Lietuvos paštas nė neketina paminėti Kruvinojo sekmadienio penktųjų metinių, dailininkas Antanas Šakalys sukūrė ir pagamino proginį spaudą, jame tiesiai nurodęs, jog tai neoficialus žymėjimas, ir tekste pridūrė: „FILOP“.

    Ši santrumpa greit tapo lakiu žodeliu, reiškiančiu filatelistų opoziciją oficialiam paštui ir skurdokai oficialiajai filatelijai. Idėja greit buvo suprasta, daugelį sudomino (ne vien Lietuvoje) ir ėmė reikšti gyvąją, tautinę filateliją, siekiančią savo priemonėmis kompensuoti tai, ko nespėja, nesugeba ar nenori pašto leidybos valdininkai. Daugeliu atveju „filopo“ suvenyrų paskirtis bei tematika ir rodo nesumenkusią Atgimimo dvasią, tebesančias gyvas tautines ir patriotines aspiracijas. Juolab kad  pastarojo dešimtmečio Lietuvos paštas , atrodo, jau spėjo išryškinti du savo veiklos etapus: visuotinio patriotinio pakilimo bangą – ir greit subiurokratėjusio valdininkavimo sukeltą atoslūgį. Arba deficitas, arba devalvacija, - daugeliui tik tokį įspūdį yra palikusi pašto leidybos politika: nuo ženklų ir vokų limitavimo net Filatelistų sąjungos nariams, ženklų sulaikymo neribotam laikui, lapų plėšymo pusiau (kad kolekcininkai neturėtų jo viso), nuo draudimo platinti kooperatyvų ir privačios leidybos meninius vokus – iki pilnų sandėlių nepaklausios produkcijos, dabar siūlomos visiems ir visur. Kiekvienu atveju vis pabrėžiant Ryšių ministerijos ar Lietuvos pašto monopolines teises, deja, tebėra neapgalvoti ir nenustatyti leidybos principai ir prioritetai , nes paštas, atrodo, susikūrė tik sau patogų, atsakomybės nereikalaujantį veiklos modelį: leidyba pagal kitų organizacijų (ar personų) paraiškas (ar užsakymus?) – posovietinį hibridą, pagal kurį lyg ir vadovaujama, lyg ir vykdoma. Tai pamatėme, kai Lietuvos valdovo Vytauto ir žymiojo mūsų dailininko M.K.Čiurlionio jubiliejinės serijos su blokais išėjo pavėlavusios, visai kitais metais, tarsi tų jubiliejų nė nebuvo. Jau 1995 m. „Pašto ženklo“ dailininko nuostata iškalbingai parodė oficialios filatelijos infantilumą: „Poetui Sarbievijui pašto ženklo nebus: pasauly visos valstybės leidžia tik žvėrelius, paukštelius...“

    Tad kiek mūsų tauta ir valstybė gerbia save ir filatelijoje įtvirtina savo vertybes?

    Pašto leidyba – taip, valstybės monopolis. Bet jei pašto sistema pati nesiima leidybos sumanymų iniciatyvos ar to nesugeba, vadinasi, turi to imtis kažkuri kita valstybės institucija. Šią monopolinę teisę paštui valstybė suteikė įpareigodama leisti ne gėrimų, ne degtukų etiketes, ne saldainių popieriukus. Lietuvos pašto ženklai ir kiti leidiniai pasaulyje kartais gali nuveikti daugiau negu nacionalinė valiuta. Tai nebeįrodinėjama, o mūsų pačių Atgimimo metais patirta ir istorijos patikrinta tiesa. Tuo tarpu savo valstybės prestižo nepaisymas (užuot šį prestižą didinus!) mūsų pašto leidyba per keletą metų nustūmė į „trečiojo pasaulio“ rinką; bet jo turguose už savo pašto ženklus ne ką tenupirksime – ten kita konkurencija ir kitokios vertybės.

    Ne svetimiems dievams, ne aukso veršiui melstis turėtų Lietuvos pašto leidėjai. Pirmoji priedermė tebėra patenkinti ilgų okupacijų nualintos tautos dvasinius poreikius, jos jaunuomenę žadinti kilnesnėms idealams.

    Kiek pašto produkcijos leidėjai nepaiso Lietuvos valstybės ir tautos istorinių vertybių ir patriotinių paskatų, tiek ši tematika, turėdama paklausą, natūraliai plėtojasi per savilaidą. „Filopo“ leidinių nepavadinsi nei komerciniais, nei spekuliatyviais, nei kiču. Tai tarsi atsakas į pašto leidybos komercializavimą ir paauglių skonio tenkinimą. Deja, paauglius ir jaunuomenę oficialioji leidyba tuo ir atbaidė, kuo manė priviliosianti.

    Visos temos – vienos daugiau, kitos mažiau – turi savo mėgėjų, tačiau nei drugeliai, nei ropliai, nei gėlytės – tai ne prestižinės temos nei valstybei, nei šiuolaikinei filatelijai, toli pažengusiai intelekto, o ne pramogos link. Labai svarbu atsiminti, iš ko Lietuva turėtų mokytis, nepamiršdama ir savo Nepriklausomybės laikais (1918-1940) įgyto pašto leidybos prestižo: heraldika, istorija, asmenybės, valstybingumas, tautiškumas atskleisti įtaigiai, originaliai ir profesionaliai, ir, beje, moderniausiu tiems laikams spaudos lygiu. Pašto leidyba, buvusi patikima Lietuvos valstybingumo atrama, o ženklai – pagarbos verti mūsų valstybės pasiuntiniai, vėl turėtų įtvirtinti atkurtos valstybės vertybes. Lietuva – didžios istorijos kraštas, nes, atlaikęs didžias negandas ir amžių skriaudas, neprarado savo istorijos tęstinumo, dvasios polėkio, didžių kovų ir garsių asmenybių atminimo. Apgailėtinai maža būtų per filateliją byloti, kad čia globojamos rudosios varlės, iš Afrikos atskrenda drugeliai, per šv. Kalėdas apsninga krūmus ir kas ketveri metai vyksta dainų šventės. Bet apgailėtinai daug nepadaryta, jei užsienio lietuviai turi Tėvynei priminti: ar kas nors dar prisimenate Nepriklausomybės ir Laisvės kovas, jų 80-metį ir 50-metį? Galiausiai prašyte išprašytas vienam jubiliejui neišvaizdus pašto ženklas. Kitam jubiliejui – nors proginį antspaudą – sukuria tik „filopo“ autoriai. Iš užsienio lietuvių tokių prašymų būta nemažai. Jiems pažadėta, bet nesyk netesėta. Lietuvos paštas tuo tarpu užsižaidžia raudonu riestainiuku su širdute viduryje – paauglių Valentino diena... (Matyt, dėl svarbumo ji pratęsiama ištisą savaitę.)

    Tauta pamiršusi savo praeitį, yra be ateities. Tauta, neprisimenanti savo istorijos, auga lyg vaikas be tėvų. Kieno tai žodžiai ir kam tarti? Tada kokiom priemonėm tauta turi rūpintis savo dvasios išlikimu? Atlaikiusi sovietinį mankurtizmą, ji pasiryžusi atlaikyti ir teletabius, helovynus, satanistus, matydama, kaip į atsidariusias mūsų valstybės dvasines tuštumas kartu su narkotikais, pseudokultūra ir kosmopolitizmu veržte veržiasi viso pasaulio atmatos.

    Tokiom aplinkybėm valstybės suteikta leidybos monopolinę teisę paversti „pageidavimų koncertu“ tėra saviapgaulė. Tereikia paštui kitokio požiūrio ir kitokios elgsenos, geranoriškai naudotis kitų išradingumu ir iniciatyva, ir pageidautojų laiškai iš plačiojo pasaulio neplauktų nei į Prezidentūrą, nei Vyriausybei, nei ministerijoms. Neliktų nė paties „filopo“, kaip dailininkams neliko noro toliau leisti oro pašto ir kitus lipdukus, kai kiekvienas paštas jų jau turi, ir tiek kiek reikia.

    Esama dalykų, kurie verti visuomenės, vadinasi, ir pašto dėmesio. Antai kas trukdė valstybės paštui nieko nelaukiant išleisti ženklų su visais Lietuvos valdovais – pradedant nuo karaliaus Mindaugo ir baigiant paskutiniuoju Gediminaičiu? Absurdiškai atrodo leidybos komisijos atsakymas „tai niekam neįdomu“. Moldovai įdomu visi jos gospodariai (kunigaikščiai) – jau 1993 ir 1995 m. išleista 12 ženklų ir blokas, ženklai leisti ir lapais, ir suvenyriniais lapukais, o šie pritaikyti klijuoti į specialiai apipavidalintus bukletus su angliškais ir vokiškais paaiškinimais; išleista ženklų net istorinių filmų tematika („Lautarai“, Dmitrijus Kantemiras“), nekalbant jau apie senovės pilis ir tvirtoves, vienuolynus, kitus architektūros paminklus, daugelį išradingų ženklų kultūros veikėjams. Baltarusijai įdomu ženklai su Mikalojaus Radvilos Juodojo portretu, Ukrainai – su savo hetmonų, vienuolių ir metropolitų atvaizdais. O Lietuva 10 metų tebelaukia karaliaus Mindaugo, šv Kazimiero...

   Atsiriboti pasivadinus „geriausiais Lietuvos dailininkais“ pašto leidybininkams per maža. Juodieji gandrai, kamanės, miegapelės, baliniai vėžliai, stumbrai, grybai – reti, nykstantys, globotini... O karalius Mindaugas –Dažnas? Dažnas ir Vytautas Didysis, kad ženklai ir blokai su jo portretu iš pašto apyvartos pašalinti nominalų neatitikimo ar kita dingstimi? Bet ar tik todėl?

   Nutylėdama svarbiausias Lietuvai temas ir asmenybes, „filopą“ skatina pati pašto leidyba, formaliai susikūrusi savo „jubiliejų minėjimo lentelę“ – tarsi visų vertybių prasmę sudarytų tik jubiliejai. Tarsi tik jubiliejai būtų ir pažinimas, ir dvasinių poreikių tenkinimas, ir valstybės įvaizdis. Malūnai ir kuršių žvejų laivai laimingesni: jiems nereikėjo laukti jokių jubiliejų. Dar viena molotoviška nuostata „Ne!” – filatelijoje  neminėti ir nevaizduoti gyvų žmonių. Tuo tarpu nei apie Latvijos, nei apie Estijos paštą nepasakytume, kad „jie myli tik mirusius“.

   Galiausiai, painiojantis savo pačių argumentuose, stengiamasi visuomenei įpiršti nuomonę kad pašto ženklas – tai tik pašto paslaugų kvitas, kad pašto ženklai išvis leidžiami ne kolekcionavimui ir juo labiau ne kolekcininkams. Vadinasi, pigiausia būtų išsiversti be meninių pašto ženklų – vien guminiais spaudais arba ženklinimo aparatais? Bet ar filatelija – tik pašto administracijos tarnaitė? Kiek administracija ją darė tarnaite, tiek „filopas“ vadavo ją iš tokios tarnystės.

   Vis dėlto pašto ženklai Lietuvoje leidžiami. Tik kam ir kodėl? Norint pabrėžti, kad Lietuvos paštui pati svarbiausia ir verčiausia tema – jis pats? Daugelis atvejų tai ir rodo: 1998 m. savo garbei išleistas pats brangiausias blokas (13 Lt) su besikeičiančių spalvų plėvele, proginis lipdukas, didžiulė serija proginių ir pirmos dienos antspaudų.

   Ženklai bus leidžiami, kol pasaulis neatsisakys kolekcionavimo. Visuotinumas ir demokratiškumas filatelijai ir suteikia nenuspėjamo įvairumo ir kūrybingumo.

   Filatelija nėra kieno nors monopolija. Tol ir gyvuos, kol nebus monopolizuota. Tai ir yra toji takoskyra, kuri Lietuvoje atriboja du požiūrius ir dvejopą veiklą. Bet atsiribojimas nieko gero nežada. Kai paštas ir filatelija egzistuoja ne kaip harmoninga visuma, ne kaip pilietinio sąmoningumo išraiška, - prarandama ir bendros veiklos prasmė. Tada telieka ambicijų kova – ne visada sveikos varžybos... Per jas dažnai ir vieni, ir kiti pamiršta, jog pirmiausia būtina siekti nepriekaištingos kokybės, vengti diletantiškumo ir skubotumo, deramai skirti vertybes nuo vienadienių ir mados dalykų. Didžiulėje šių dienų pasaulio filatelijos rinkoje laimi ne tos šalys, kurios praranda tautinę ir valstybinę savigarbą, o pagrečiui ir savo piliečių pasitikėjimą. Laimi atkaklus tautos būdas, gyvybinga valia, savimonė ir saviraiška. Svarbesnės ir efektyvesnės pasaulio visuomenėje bendrijos už tautą dar nėra buvę ir nėra. Tai liudija ir pasaulio filatelija.